Jaunimo susitikimas su popiežiumi Pranciškumi

Rugsėjo dvidešimt antrosios rytas mums prasidėjo kiek kitaip, nei visi šeštadienio rytai. Tądien mes, I a ir I b gimnazijos klasių mokiniai, lydimi tikybos mokytojos Aurelijos Jakutienės ir mokytojos Daivos Matijošienės, važiavome į jaunimo susitikimą su popiežiumi Pranciškumi. Renginys vyko Vilniuje, Katedros aikštėje. Vienuoliktą valandą jau stovėjome prie patikros punktų,  tikrinami metalo detektorių truputį jaudinomės. Staiga suskambę viso Vilniaus bažnyčių varpai pranešė – Vilniuje nusileido popiežius. Pamatę tiek daug apsaugos, išgirdę šurmulio ir išvydę jaudulio daugelio akyse, supratome, kad šis įvykis svarbus ne tik kiekvienam iš mūsų, bet ir Lietuvai. Tai nuostabi dovana šimtmetį švenčiančioms Baltijos šalims.

Ir tada prasidėjo laukimas. Žinojome, kad Šventąjį Tėvą pamatysime tik apie pusę šešių, todėl reikėjo pasiruošti ir nusiteikti morališkai. Diena buvo vėjuota, baigėsi iki mūsų krikštynų užsitęsusi vasara, bet mūsų tai neišgąsdino. Beje, Dievo dovana buvo ir susitikimas be lietaus, nes tik išlipus iš autobuso nustojo lyti, o tik grįžus į jį vėl prapliupo liūtis. Taigi tie, kas neturėjo kėdučių, ant aikštės grindinio pasiklojome daug paklotų ir sėdėjome apsikabinę – juk taip daug šilčiau ir jaukiau! Daug kalbėjome, diskutavome, klausėmės žmonių liudijimų,   prasidėjo koncertas, kur šoko ir mūsų gimnazijos absolventė Greta, tad visi šokome ir visai nepastebėjome, kaip tos laukimo valandos praėjo. Supratome, kad jau tuoj įvyks tai, ko laukėme visą dieną. Per ekranus stebėjome kiekvieną  popiežiaus žingsnį Lietuvoje: susitikimą Prezidentūroje, pamaldas Aušros vartų koplytėlėje ir tai, kaip jis važiavo pas mus, prie Katedros. Kai pagaliau papamobilis priartėjo, visi 30 000 žmonių džiaugėsi, jam mojavo, ir, jam pradėjus lipti į sceną, kaip ir buvo suplanuota, pradėjome giedoti giesmę, kurią išmokome laukdami. Pasiklausėme dviejų paskutinių liudijimų ir visi nutilome. Pagaliau pradėjo kalbėti popiežius Pranciškus. Tokia minia beveik visiškoje tyloje klausėsi kiekvieno jo žodžio, susitikimas buvo ypatingas, ir širdyje jutome šiek tiek jaudulio. Klausydamasis jo negalėjai nesišypsoti, bet taip pat tai įnešė rimties, visi buvome susikaupę. Stovėjome pilni gerų minčių ir pozityviai nusiteikę. Džiaugėmės tomis akimirkomis, tuo, kad ten buvome.

Manau, kiekvienas iš mūsų išsaugojo bent kažkokią susitikimo dalelę – atmintyje įstrigo mintis, žodis, frazė, galbūt tiesiog malonu prisiminti tą laukimo atmosferą ir akimirką, kai pamatėme popiežių gyvai. Stebino, kaip lėtai einantis ir metų naštos prislėgtas popiežius Pranciškus tiesiog nušvisdavo ir pražysdavo kalbėdamas žmonėms, paduodamas ranką, prisiliesdamas. Tai stebuklingos akimirkos, kurias mums pasisekė pajusti.

 

Emilija Račkauskaitė, 1 a klasė

Nuotraukos Daivos Matijošienės ir Aurelijos Jakutienės

20180924