Epistolinio rašinio konkursas

Pasibaigė 50-tojo tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso rajoninis etapas. Šių metų rašinio tema buvo „Parašyk laišką artimajam ir papasakok savo patirtis COVID-19 pandemijos metu“. Konkurse gali dalyvauti mokiniai iki 15 metų.

Sausio mėnesį „Ąžuolo“ gimnazijos pirmų  klasių mokiniai rašė rašinius šia visiems aktualia tema. Jų lietuvių kalbos mokytojos, ištaisiusios darbus, pačius gražiausius, originaliausius rašinius pateikė vertinti rajono lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vertinimo komisijai. Jai nebuvo lengva išrinkti tris pačius geriausius darbus (iš viso buvo pateikta 15 rašinių), nes mokiniai buvo labai nuoširdūs, atviri, juk iš tiesų daug patirta, išgyventa. Suskaičiavus vertinimo rezultatus, galima džiaugtis sėkme, nes dvi prizines vietas iškovojo mūsų gimnazistai (darbus buvo pateikę ir P. Širvio progimnazijos bei Antazavės Juozo Gruodžio gimnazijos mokiniai). 1-ą vietą konkurse užėmė 1c klasės mokinė Justė Sipavičiūtė (mokytoja Gitana Kavaliauskaitė), 3-ią vietąSimonas Sapnovas, 1a klasės gimnazistas (mokytoja Renata Žemaitienė). Jų darbai (kaip ir P. Širvio progimnazijos mokinės Dianos Balčiūtės rašinys) dalyvaus šalies epistolinio rašinio konkurso etape. Justei ir Simonui – sėkmės!

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų metodinės grupės informaciją pateikė Renata Žemaitienė

Epistolinio rašinio konkurso nugalėtojų darbai

Parašyk laišką artimajam ir papasakok savo patirtis COVID-19 pandemijos metu

1 vieta

Mano artimas žmogau!

Atleisk, neaplankysiu. Šįmet Kalėdos kitokios – už lango žiemos pasaka, tačiau ją užgožia tragedijos šešėlis. Žiema įspūdinga – žvilga apsnigti sodai, svyra obelų šakos, lūžta… Norisi eiti, išvysti, pasiekti... Juk viskas taip vilioja, žavi. Tačiau išėjusi toliau savo kiemo kėsinuosi į galbūt savąją, galbūt kito gyvybę. 

Užklupo kiek makabriška situacija – ne savo noru tapau izoliuota nuo pasaulio. Atrodo, to nė nesusapnuosi. Deja, „tylusis visagalis maras“ jau siautėja visame pasaulyje ir temdo daugumos protą, darosi neįtikėtinai sunku, vis dažniau užklumpa melancholija…

Kasryt pramerkiu traiškanotas, patinusias akis ir vis tas pats – guliu lyg sutvarstyta, nesikeliu. Šiek tiek akina sniego baltumas už lango, o įkyriai monotoniška kasdienybė kaskart labiau slegia krūtinę ir vis sunkiau įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti… Nenuilstančių plaučių anglies dioksidas virš veido maišosi su mano slogiomis mintimis. Šį mišinį sugeria sienos. Keturios. Jose, regis, galiu įžvelgti kiekvieną atodūsį, svajonę ir artumo troškulį.  Pasirąžau. Verčiuosi ant kito šono, akimis peržvelgiu sieną priešais – ši su kartėliu nežinios. Ten nugula mano abejonės ir tikėjimas. Kas dabar bus? Kada pasibaigs? Už ką? Užteks. Gomury sudūzgia neviltis, tačiau neišspjaunu. Trumpam užsimerkiu. Nuryju tą bjaurų, priskretusį gniužulą. Ramu. Teišeis su mintim atgal į sienas, galvoju… O kai palengva temsta, tuomet nejučia išsilieja sūrios ašaros, jos rieda skruostais. Gal žaidžia lenktynių, kuri pirmesnė nuriedės, visai kaip tie numylėti lietaus lašai lange pavasarį… Užmiegu. O tuomet vėl rytas, vėl sienos ir patinusios akys. 

                      Šiuo metu jaučiuosi lyg paukštis, prievarta grąžintas į kiaušinį, įkalintas lukšte, iš naujo išgyvenantis metamorfozę – augantis, dvasiškai bręstantis, emociškai stiprėjantis. Tačiau neprarandu žmogiškojo išlikimo instinkto – tikėjimo, ko norisi, nes kitu atveju nujaučiu, jog gali laukti pražūtis. Tačiau kad ir kokia sunki kasdienybė, stengiuosi nepalūžti. Kartais sukaupiu jėgas ir vis dėlto pakylu iš lovos. Šiaip ne taip išsiruošiu pasivaikščioti. Dažniausiai einu su mama arba, jei norisi, išeinu miesto nuošalėje viena, klausausi ausų būgneliuose įkyriai dunksinčios muzikos. Skamba Lino Adomaičio aš jau ne lašas jūroj, o jūra manyje, galiu užliet plačiausias dykumas ir kalnus… Vis primenu sau, kad augu, kad viskas bus gerai, kad tik stiprėju… Kartais pati lieju emocijas pianino klavišais. O taip, to mokiausi septynerius metus! Atrodo, užtenka vos prisiliesti ir kartu su muzika galiu nukeliauti, kur tik panorėsiu. Regis, kol mintyse šoka muzika, pasaulis nurimsta. Lyg viskas būtų gerai… Skamba mažoras.

                      Pamėgau skaityti knygas. Lig šiol mintyse tebėra Taros Westover „Apšviestoji”. Ši knyga išleista prieš „didįjį išbandymą“. Apie jį tuo metu nebuvo jokių kalbų! Tačiau skaitydama šią istoriją puikiai gebu įžvelgti šiandieną, šį laikotarpį. Nors rašoma apie pačios autorės vaikystę toli nuo žmogiškojo pasaulio, užkampyje, metalo laužyne, jaučiuosi lyg būčiau jos vietoje, taip pat toli nuo būtojo gyvenimo, nuo socializacijos ir kartais vaikštanti atokiame savo gimtojo miesto užkampyje. Kiek ironiška – taip pat be ligoninių, be vaistų, be artumo, be puikaus išsilavinimo, nes nėra tokių nesuvaržytų galimybių!

                      Ko netekau, supratau tik susidūrusi su pokyčiais, – įpusėjus pirmajam, dar pavasariniam išbandymui. Sustojau aš, sustojo ir mano aktyvaus gyvenimo srovė. Toks likimas leido susimąstyti ir suprasti turėtas vertybes – bendrystę, artumą… Dabar to be galo trūksta. Atrodo, prasidėjo visai kitoks gyvenimo tarpsnis, apie kurį niekados nebuvau mąsčiusi! Drįsčiau spekuliuoti, jog visada gyvenime tik taip ir būna – susipranti tik pabandęs ar praradęs. Akivaizdu! O dabar, kai turiu milžinišką siekį sėkmingai išgyventi šį gyvenimo etapą, privalau savimi tikėti. Turiu mokėti išlaukti, susitvardyti ir viltis, jog kada nors išauš ramesnis rytas, kai pagaliau pasieksiu savo – prasikalsiu iš to lukšto į pasaulį ir manasis išbandymas baigsis. O tuomet išskleisiu sparnus ir iš naujo visa jėga skrisiu per gyvenimą tvirta valia, nes niekada nežinau, kuo galiu tapti pasidavusi. Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose, – teigė Vytautas Mačernis, kai karas nutraukė studijas, privertė atsisveikinti su pamėgtuoju Vilniumi, draugais ir mylimąja… Šiuos poeto žodžius sau kartoju kas vakarą kaip maldą.

Adventas… Koks nuostabus ir stebuklingas laikotarpis. Vis dėlto džiaugiuosi, jog esu namuose su savaisiais. Šiuo metu tūkstančiai žmonių Kalėdas sutikti ruošiasi palatose. Vieni. Dusdami perpildytose ligoninėse, su ribotu deguonies kiekiu. Ir kas trečias su viltim išgyventi. Atveriu Advento kalendoriaus dureles – ten šokoladas. O kažkur gydytojas praveria palatos duris – dar vienas Anapus iškeliavęs žmogus. Kasdien. Jų tūkstančiai kasdien užgęsta! Tačiau vis dar atsiranda tų, kam vis vien…

Žmogus susipranta tik stojęs į akistatą su kažkuo lygiu sau pačiam. Kol gyvena įprastai, nė įsivaizduoti negali, kaip arti gali būti mirtis, kaip toji nežinomybė atrodo. O kai ateina laikas, prasideda vidinis karas. Žmogus bijo, juk dar ne laikas, dar ne…

                      O jei kris artimas? Be abejo, susimąstys. Gailės(is) ir galop išsigąs. „Įsijungs“ žmoniškumas ir protas, ir savaime kasryt prabus patinusiomis akimis, tarp tų pačių keturių sienų, kurios sugeria mintis ir tą anglies dioksidą. Tai ta pati rutina…

O laikas – beprotiškai svarbus. Iki šiol to nevertinau. Tokia gyvenimo patirtis ilgai tai primins. Tačiau ar tam, kad susiprasčiau, buvo reikalinga tokia kančia?..

Atleisk. Neaplankysiu.

Justė Sipavičiūtė

3 vieta

Labas, mielas pusbroli Marekai,

     šiandieniniame laiške noriu pasidalinti savo mintimis apie COVID-19 situaciją Zarasuose, o tiksliau, kaip aš jaučiuosi. Nežinau, kaip tavo mieste, Varšuvoje, bet Zarasuose visai tuščia. Tuščios gatvės, aikštė, neveikia kavinukės, mums neleidžiama lankytis Jaunimo centre (o, kad žinotum, kiek ten visokiausių veiklų, kiek įvairiausių renginių vykdavo!). Jei pavasarį, per pirmąją COVID-19 viruso bangą, mūsų miestelyje buvo ramu, susirgimų visai neužfiksuota, tai antroji banga smogė tikrai stipriai…

     Nors iš artimųjų dar niekas nesusirgo, bet įtampa vis tiek jaučiama. Juk žinai, mano mama dirba vaistinėje. Ji pasakojo, kad yra tikrai daug sergančių žmonių. Kai kurie  serga labai sunkiai, guli ligoninėje su deguonies kaukėmis, stipriai karščiuoja. Pasitaiko ir mirčių. Dėl jų tikrai skaudu. Skaudu ir dėl vienišų žmonių. Jiems labai trūksta gyvo bendravimo, apkabinimų, prisilietimų. Yra tokių žmonių, kurie ateina į vaistinę vien todėl, kad galėtų pasikalbėti.

     Mums, paaugliams, žinoma, paprasčiau. Mes užaugome išmaniųjų technologijų laikotarpiu, todėl galime bendrauti internetu. Mes neįsivaizduojame gyvenimo be Facebook, Instagram, Snapchat ir kt. Bet vis tiek labai liūdna, kad negaliu susitikti su savo draugais. Juk su jais praleisti patys gražiausi, pilni nuotykių ir puikių įspūdžių vakarai bei savaitgaliai. Mes neiname į mokyklą, o šiuo metu net negalime išvažiuoti į kitus miestus. Privalome dėvėti kaukes. Dar labai slegia tai, kad negaliu užsiimti savo mėgstama sporto šaka – kikboksu.

    Tačiau smagu, kad turiu galimybę ištrūkti į gamtą, nes dažnai vežame mūsų keturkojį draugą pabėgiot po mišką. Šią savaitę daug snigo. Smagumėlis! Mūsų mišrūnui labradorui labai patinka žaisti gaudynes, nardyti po sniegą, slėptis po apsnigtais medžiais. O man patinka purtyti snieguotas eglių ar pušų šakas, mėtyti sniego gniūžtes, čiuožinėti ant ledo… Ar kaip vaikystėje lipdyti sniego senius. Tai tikrai geros emocijos! O kur dar savaitgalio iškylos su šeima. Tikras skanumėlis valgyti ką tik iškeptas dešreles ir skrudintas daržoves. Gamta mane džiugina. Nors ir karantinas, vis tiek yra mažų pramogų galimybė ir neblėsta viltis, kad naujai sukurta vakcina nugalės COVID-19 virusą ir vėl visas pasaulis sugrįš į normalų ir įprastą gyvenimą. Kartais būna tikrai sunku, kartais – labai pikta, kad kažkoks mažas virusėlis kontroliuoja mano ir kitų žmonių gyvenimą. Bet kai prisimenu perskaitytas knygas ir jų veikėjų išgyvenimus, tai manau, kad man pasisekė labiau. Tiesiog reikia daugiau kantrybės ir atsakomybės.

     Mane labai sukrėtė neseniai perskaityto Rutos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ veikėjos Linos likimas. Jos situacija buvo dar sudėtingesnė, negu mūsų šiandien. Linos ir jos šeimos gyvenimas apsivertė per vieną dieną. Juos susodino į traukinio vagonus ir ištrėmė į tolimąjį Sibirą. Šeima neteko ne tik namų, bet ir viso ankstesnio gyvenimo. Tėtį atskyrė nuo šeimos ir vėliau sušaudė. Visos šeimos viltys ir svajonės sudužo… Ir mano gyvenimą COVID-19 virusas pakeitė. Bet aš gyvenu su visa šeima, turiu namus, kuriuose esu saugus. O Lina buvo toli nuo gimtinės. Bet ji sugebėjo nepasiduoti net sunkiausiomis akimirkomis. Viltis, tikėjimas ir meilė – svarbiausi jausmai, kurie jai teikė stiprybės. Dar piešimas. Ji puikiai piešė ir į savo piešinius sudėjo visus džiaugsmus ir rūpesčius, nelaimes ir skausmus. Popieriaus skiautelėse vaizdavo ir draugus, ir priešus, ir gražius, ir siaubingus dalykus. O kai aš noriu pasijusti stipresnis, labiau savimi pasitikintis, kuriu repą. Kai būna liūdna ar neramu,  tiesiog klausausi mėgstamos muzikos. Tada galiu svajoti. Taip pat puoselėju viltį, kad neseniai sukurta vakcina bus saugi ir veiksminga. Kad bus mažiau mirusių žmonių. Kad vėl galėsime laisvai bendrauti, keliauti ir džiaugtis gyvenimu.

     Labai noriu vėl susitikti su tavimi ir tavo draugais. Kalbėdamas apie draugus, prisimenu E. M. Remarko knygą „Trys draugai“. Joje mane žavi tikra draugystė – tokia stipri, nesavanaudiška, patikima. Dėl draugo Roberto mylimosios Patricijos sveikatos Otas Kėsteris paaukoja labai mylėtą ir puoselėtą lenktyninį automobilį Karlą. Dabar dėl sergančių COVID-19 virusu sveikatos aukojasi daugybė gydytojų, slaugių, savanorių. Jie taip pat neskaičiuoja darbo valandų, nueitų žingsnių, išdalintų vaistų, šypsenų, šiltų žodžių. Šiuo metu yra labai svarbu palaikyti vieniems kitus, suprasti, užjausti, pagal galimybes padėti. Jei jau būčiau pilnametis ir turėčiau vairuotojo pažymėjimą, turbūt ryžčiausi savanoriauti ir padėti žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Gal pasirūpinčiau, kad žmonės, kurie negali išeiti iš namų, turėtų maisto ar vaistų. Kaip pasakė Robertas iš „Trijų draugų“, „man rodos, gydytojas yra vienas iš tų nedaugelio žmonių, kurie žino, dėl ko gyvena“. Kaip manai, Marekai, gal mums vertėtų tapti gydytojais? Bent jau pasvajokim apie tai.

    Siunčiu tau pačius nuoširdžiausius linkėjimus, Marekai. Dažnai prisimenu tą vasarą, kai buvome susitikę Varšuvoje. Buvo tikrai labai smagu vaikštinėti po senamiestį, valgyti didžiulę picą ir stebėti pro šalį einančius žmones. Daugybę žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių… Deja, dėl pandemijos apie tai dabar tegaliu pasvajoti. Nepraraskime vilties, pusbroli, kad XXI amžiaus maras greit bus nugalėtas ir vėl gyvenimas džiugins mus, leisdamas susitikti. Laikykis, nesirk ir neprarask tikėjimo, Marekai.                                                                                    Tavęs pasiilgęs pusbrolis Simonas