„Kuo mažiau savęs palikti tamsai“ (Just. Marcinkevičius)

     Šiomis ir daugeliu kitų rašytojo, akademiko, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinų kavalieriaus, lietuvių tautos moralinio autoriteto Justino Marcinkevičiaus mintimis, lyrika, atsiminimais dalijomės mūsų gimnazijoje kovo 10 dieną – Kalbos dienos renginyje, minėdami poeto 90-metį. Just. Marcinkevičiaus kūrybos ir gyvenimo nuostatos – meilė, gerumas, atlaidumas, visa jo būtis buvo taikymas, vienijimas, supratingumas, bendrumo su žmonėmis, su gamta bei pasauliu jausmas.

     Tądien poeto lyriką 1b klasės gimnazistai atvėrė poetine kompozicija. Renginio metu prisiminėme Just. Marcinkevičiaus kūrybos – kalbėjimo su žmogumi ir apie žmogų – sampratą, gyvenimo kelią, sklaidėme „Dienoraščio be datų“ puslapius, aptarėme kūrinių idėjas, žanrų įvairovę. Žiūrėjome režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmo „Prie rugių ir prie ugnies“ filmo fragmentus. Kad per 200 poeto eilėraščių virto populiariomis dainomis, liudijo mūsų gimnazistai: mokytojo Gražvydo Gasparavičiaus parengti mokiniai prasmingą ir gilią Just. Marcinkevičiaus lyriką atskleidė muzikos garsais.

    Just. Marcinkevičius nuolat ieškojo žodžių, kurie paguostų, nuramintų, išteisintų ir sutaikytų žmones. Pasak literatūros kritiko Valentino Sventicko, rašytojas „buvo geras žmogus, ir tas gerumas sklido kaip šviesa. Jis mokėjo ne tik įteigti, bet ir užtarti, paguosti, apkabinti žmogų ir gyvenimą tokį, koks jis yra.“

Gitana Kavaliauskaitė, nuotraukos Rimanto Bikulčiaus ir Luko Urbiečio