Rimantas Bikulčius, gimnazijos direktorius

Kai mums „iš viršaus“ nuleidžia kokį nors projektą, visada mąstau – ar norima tik „varnelės“, kad dalyvavome, ar realių pokyčių. Kita vertus, tai gera proga pasidžiaugti, kad gimnazijoje turime puikių lyderių, kurie sėkmingai įgyvendina savo idėjas. Įsiklausykime į tai, ką jie sako !

Kostas Ragauskas, 3  klasės gimnazistas

Šiais laikais mokslas turi ypač didelę reikšmę kiekvienam iš mūsų. Dauguma jau nuo mažens stengiasi mokytis bei siekti mokslo aukštumų, tačiau gana dažnai mokymosi rezultatai neatitinka mokinių lūkesčių. Iš asmeninės patirties galiu teigti, jog pasiekti gerų rezultatų sunkus darbas padeda ne visada. Aš pats, beje, milžiniškų pastangų mokytis neįdedu. Mano nuomone, svarbiausia norint sėkmingai mokytis yra sistemingumas. Ši sąvoka gali būti apibrėžiama kaip sistemingas pamokų lankymas, namų darbų ruošimas ar net sistemingas dienos planavimas. Būtent toks režimas (sistema) man padėjo efektyviau mokytis, tobulėti tiek fiziškai, tiek protiškai, tiek moraliai bei atrasti ir puoselėti savo mylimą hobį/profesiją – programavimą. Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad sėkmingo mokslo siekiui nėra jokių suvaržymų, svarbu tik sistemingai dirbti bei lankyti pamokas!

Gabrielė Šakalytė ir Nikolė Vavinskaitė,  abiturientės

Mūsų, abiturienčių Gabrielės ir Nikolės, idėja buvo sukurti poilsio kambarį mokiniams gimnazijoje. Ši idėja kilo labai paprastai: gimnazijoje labai trūko vietos mokiniams, kur būtų galima praleisti pertraukas ar laisvas pamokas. Poilsio kambariui puikiai tiko nenaudojamas kambarėlis prie aktų salės. Galime pasidžiaugti, kad kambarėlio įrengimui praktiškai neišleidome nei cento- reikalingus baldus, kilimus, arbatinuką, puodelius ir kitus daiktus geranoriškai padėjo surinkti direktorius, mokytojai, tėvai bei patys mokiniai. Labai džiaugiamės, kad mūsų idėja įgyvendinta ir kambarėlis šiuo metu yra labai naudojamas. Kiekvieną pertrauką ten susirenka gausus būrys mokinių. Ten vyksta susirinkimai, mokiniai ruošia namų darbus ir generuoja naujas idėjas. Smagu, kad mokiniai kambarėlyje gali jausti laisvai, nevaržomi suaugusiųjų. Mūsų projektas –  puikus pavyzdys, kaip neišleidžiant daug pinigų ir neįdedant daugybės pastangų galima sukurti daug puikių dalykų, svarbiausia, yra noras ir motyvacija. Vienintelė iškilusi problema – bendruomeniškumo trūkumas. Kartais trūksta mokinių atsakomybės, tvarkos bei draugiškumo. Tačiau, nepaisydamos to, labai džiaugiamės, kad maži darbai gali atnešti tiek naudos, ir tikimės, kad kiekvienas mokinys prisidės prie kambarėlio puoselėjimo.

Aistė Šakalytė, 3  klasės gimnazistė

Šią vasarą dalyvavau Jaunimo Lyderių programoje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia  įgijau nemažai patirties, kurią šiuo metu puikiai sekasi pritaikyti mokykloje ir mieste. Ši programa leido identifikuoti daugybę mūsų aplinkos problemų ir pradėti apie jas kalbėti. Inicijuotas projektas „Kas, jei ne mes?” pakvietė pirmąją lektorę A.Landsbergienę, geriausiąją Lietuvos edukologę. Gimnazijoje ji skaitė puikią paskaitą. Šis renginys buvo skirtas mokytojams, mokiniams, susilaukėme ir tėvelių susidomėjimo. Aš tikiu, jog švietimo sistemą mes galime pakeisti kiekvienas pradėdamas nuo savęs. Be tinkamo tėvų įsijungimo į vaiko gyvenimą mokytojas bus bejėgis, tačiau jo autoritetas, gebėjimas sudominti vaiką, bendrauti su juo kaip lygus su lygiu taip pat nulems ne tik profesinę, bet ir psichologinę vaiko ateitį. Šiandien mes, mokiniai, turime kovoti už savo teises, nes yra jaučiamas begalinis nepasitikėjimas jaunu žmogumi, beveik visada esi vertinamas ne pagal nuveiktus darbus, o pagal savo amžių, tėvų socialinę padėtį, išvaizdą… Kartais mūsų paprastose, geranoriškose iniciatyvose tik ir stengiamasi įžvelgti politiką, taip yra žlugdomas šios kartos noras inicijuoti. Nors luominė santvarka jau seniai panaikinta, tačiau ji giliai įsišaknijusi ir jaučiama pamokose. Aš žinau, kad kiekvienas mokinys darbu gali pasiekti daug daugiau neturėdamas jokio talento, bet dažnai mokytojai, neturėdami tam teisės, į mus žiūri kaip į gabius ir negabius, taip visiškai sumenkindami mokinio motyvaciją. Žinoma, prie to prisideda ir tėvų požiūris į vaiką. Mums be galo reikia pasitikėjimo. Jeigu mumis netikės niekas, apie mokinio aukštą motyvaciją, norą mokytis galėsime net nebekalbėti.

 

Kornelija Vitartaitė, 3 klasės gimnazistė

Esu „Baltųjų pirštinių“ savanorių koordinatorė Utenos regione. Ši organizacija  yra vienintelė nepriklausoma rinkimų stebėjimo organizacija Lietuvoje. Prisijungiau prie šios organizacijos, nes man rūpi, kaip mes išrinksime žmones, kurie eina į valdžią. Juk skaidrūs rinkimai priklauso tik nuo mūsų pačių, jokie pokyčiai neprasidės, jei mes jų neinicijuosime.  Problema, su kuria organizacija susiduria, tai savanorių pritraukimas. Deja, jauni žmonės ypač atmestinai žiūri į savanorystę, mano, kad iš jos jokios naudos, niekam tokios veiklos nereikia, juk niekas už tai nemoka. Esu įsitikinusi, kad toks požiūris yra labai klaidingas, nes savanoriaudamas atrandi save, o ir stodami mokytis toliau ar ieškodamiesi darbo pirmenybę turės tie, kurie savanoriavo.

 

Mokytoja Daiva Matijošienė

Mokytoja jau dirbu daugiau nei 20 metų. Žinoma, dirbdama su jaunimu negaliu senti. Šis darbas priverčia pasitempti. Manau, svarbiausia išlikti smalsiai. Todėl domiuosi ne tik savo dėstomu dalyku, stengiuosi mokytis kalbų, domėtis naujovėmis, daug skaitau įvairios literatūros. Kadangi dabar dirbu su Z karta, kuri gimė su telefonu rankoje, neatsimena savęs be kompiuterio ar televizoriaus, man irgi teko įvaldyti būtiniausias informacines technologijas. Gimnazijoje yra galimybių dalyvauti projektinėje veikloje, vykti į seminarus, konferencijas… Keletą metų gimnazijoje dirbome „Kūrybinių partnerysčių“ projekte, dalyvaujame  Euroscolos konkurse, trečius metus gimnazija Europos Parlamento Ambasadorė.

Norėčiau pasakyti, kad dabartinis jaunimas nėra blogesnis už ankstesnįjį. Tai aš turiu mokytis, keistis bei derintis prie jo gyvenimo būdo, pomėgių ir gyvenimo tempo. Prieš 20 metų taikyti metodai ir būdai nebėra tokie efektyvūs. Gaila, kad valstybiniai egzaminai daugybę metų nesikeičia, todėl mokyti novatoriškai, taikant modernius metodus ne visada sekasi. Taigi, norėtųsi turėti galimybę nuolat mokytis. Būtų puiku, jei įdomių seminarų būtų mūsų mieste, kad visi negaišdami laiko galėtume tobulėti.

Nuotraukos Roman  Blinov