Kai rudeniškoje gamtoje vis mažiau spalvų ir šviesos, mes, 1b klasės gimnazistės (Sonata Obuchovičiūtė, Gabrielė Kviliūtė, Martyna Paradnikaitė, Kristina Čirkova) norime pasidalyti savo kūryba. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, savo mintis, išgyvenimus bandome išreikšti eilėraščio, miniatiūros ar aforistinės minties forma. Mūsų bendraklasė Valerija Rostovskaja mėgina kurti ne žodžiu, o vaizdu – ji fotoaparatu fiksuoja ypatingas akimirkas gamtoje.
Sonata Obuchovičiūtė
Vidurnakčio žiedai
Vidurnaktį žiedai prabyla
Visom spalvom, visais jausmais
Ir slenka į tamsos šešėlį
Pavirsdami margais drugiais.
Aš
nerandu raudono žiedo –
Vidurnaktį jis slepias migloje
Ir klausosi tylos, o gal tik miega?
Juk jis – palaima, grožis, dovana.
Nakty
Nakty
kažkodėl neramu,
Nakty abejoju, liūdžiu.
Nakty kažko ieškai ir tu…
Nakty laukiu tavo laiškų…
Užmiršiu
tas šaltas mintis.
Jose – amžina žiema vis…
Paliks tik širdžių paslaptis…
O rytą viltis vėl nušvis.
Mano metai
Žiema
Speigas.
Sniego girgždesys.
Balta. Tviska. Ledas.
Meduoliai. Šiltas pienas. Karšta arbata.
Šiluma. Dvi širdys. Visada –
Pavasaris
Gimimas.
Žydėjimas. Vėjas.
Saulė. Šviesus dangus. Tirpstantis sniegas.
Žibutės. Pakalnutės. Alyvos.
Gera nuotaika. Laukimas. Viskas gyva –
Vasara
Karštis.
Meilė. Ežeras. Banga.
Festivaliai. Mohito. Muzika.
Šokiai. Laužas. Juokai.
Įspūdžiai. Nauji draugai.
Ruduo
Nauja
pradžia. Svajonės. Tikslai.
Arbata. Pledas. Knyga.
Kūryba. Namai. Ilgesys.
Vasaros prisiminimai. Šviesus liūdesys.
Gabrielė Kviliūtė
Einu per sniegą –
nematau jo akinamo baltumo,
nejuntu jo lengvumo,
bet girdžiu, širdim regiu,
menkiausia kūno dalele jaučiu,
jog gyvenu.
Jaučiu, kad net šalčiausią žiemą
jausmų švelniausiais žiedlapiais prisnigo…
Gal vienai man sustojo laikas?
O gal širdis nubudo naiviai, paprastai
kaip kad ryte pabunda mažas vaikas?..
Martyna Paradnikaitė
Geriausio draugo žodžiai tokie, lyg ką tik pražydę pavasario žiedai…
Kad ir kiek tu mane bemylėtum, aš vis tiek tave mylėsiu labiau.
Kiekvienas daiktas turi išorinę ir vidinę puses. Pavyzdžiui, drabužiai. Taip pat ir žmogus, tačiau jo abidvi pusės nėra taip lengvai atskiriamos, ir mes dažnai suklystame…
Norėčiau, kad kiekvienas žmogus turėtų mygtuką „Pamiršti“.
Labai greit popierines širdeles pakeičia didelė sudaužyta širdis.
Dieve, prašau, įsteik danguje telefono liniją. Mes visi norime susisiekti su tais, kurie per anksti išėjo iš šio pasaulio.
Kristina Čirkova
Įkvėpusi dangaus
Į žemę vėl žiūriu –
Prabyla kelias
Ir vedasi mane tolyn,
Tolyn lig žiburių.
—
Lietus. Dangus.
Kodėl jis verkia?
Pasikalbėt su juo
Ir paprašyt kvailystės?..
Kad tas, kuris toli,
Dabar sugrįžtų?
Jausmai praūš kaip traukinys –
Mėgint jį vytis?..
Ar šiom mintim
Su vienatve dalytis?..
Nuotraukos Valerijos Rostovskajos