Paskutinį pavasario savaitgalį, gegužės 28 – 29 dienomis Neringoje po dviejų metų priverstinės karantino pertraukos vyko respublikinis sakralinės muzikos festivalis–konkursas ,,Laudate Dominum“ (išvertus iš lotynų kalbos: ,,Giedokit Viešpačiui“). Šį festivalį nuo 2000m. organizavo Juodkrantės Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokykla, o ją 2014m. reorganizavus festivalis ne tik nežuvo, bet dar labiau prasiplėtė: sakralinė muzika skamba ne tik Juodkrantės Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, bet ir Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčioje. Šis renginys, kiekvienais metais sukviečiantis per 200 dalyvių iš Klaipėdos, Panevėžio, Kauno, Šakių, Zarasų, Mosėdžio skatina žavėtis sakralinės muzikos skambesiu ir prasme, stiprina ryšius tarp įvairių mokyklų, bendradarbiaujančių organizacijų bei bendruomenės narių. Nekantraudami laukėme mokslo metus vainikuojančios išvykos – dviejų dienų kelionės, kurios metu dalyvaujame respublikiniame festivalyje, susipažįstame su kitų Lietuvos regionų meno kolektyvais, giedojimo patirtimi praplečiame savo dvasinę pasaulėjautą, bei reprezentuojame Zarasų „Ąžuolo“ gimnaziją. Tai ne priešlaikinės atostogos: atvirkščiai, „Giedojimo studijos“ kolektyvas jau kelis mėnesius ruošėsi, mokėsi bendro festivalio repertuaro mišių giesmes, repetavo savo pasirodymą.
Kelionė prasidėjo ankstų šeštadienio rytą – iš Zarasų pajudėjome 8-ą valandą ryto. Kadangi kartu su „Giedojimo studijos“ merginomis važiavo ir bardas, dainų aktorius bei atlikėjas Adomas Mechovičius, kelias neprailgo. Atvykę į Klaipėdą tradiciškai sustojome Akropolyje – kas užsuko užkąsti, kas pasipildyti jau spėjusį pratuštėti maisto bagažą. Pasiekus Neringą, žavėjomės išskirtine jos gamta, bei bebaigiančiu lyti lietumi, kuris nedrąsiai varžėsi su stiproko vėjo gūsiais. Nidoje mus sutiko festivalio koordinatorė Neringa Talmontienė, ir palydėjo iki vietos, kurioje apsistosime. Šiemet mūsų nakvyne tapo Neringos gimnazijos dailės kabinetas.
Šeštadienio festivalio programa prasidėjo bendra kolektyvų repeticija Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje. Bažnyčia pastatyta 2003m., iki jos Nidoje niekada nebuvo katalikų bažnyčios. Bažnyčia iš išorės atrodo nedidelė, paprasta, apkalta impregnuotomis tamsiomis ąžuolo lentelėmis, tačiau viduje pasižymi didžiule erdve, natūralios šviesos gausa, nes statinyje panaudota daug stiklo. Pro didžiulius langus, už altoriaus, matosi Nida ir Kuršių marių platybė, ir tai lyg simbolizuoja žmogaus dvasios polėkį į erdvę, prie Dievo. Vienu iš pagrindinių šventovės akcentų yra tapęs nendrinis stogas, o bažnyčios balta smailė su kryžiumi matoma iš visų Nidos pusių. Šventoriuje įrengtas amfiteatras, kuris tampa bažnyčios dalimi pakėlus jos langus bei duris. Amfiteatras naudojamas krikščioniškos kultūros renginiams po atviru dangumi. Po bažnyčia, pusiau įsirausę į smėlio kopą, yra bendruomenės namai. Pastato vidinės erdvės tinkamos organizuoti sakralinės muzikos koncertams, dailės kūrinių parodoms.
Festivalio atidarymas prasidėjo Šv. Mišiomis, kurių metu giedojo jungtinis dalyvių choras, iškilmingas mišias aukojo Nidos klebonas Rimvydas Adomavičius. Po jų vyko kolektyvų pasirodymai, išsiskiriantys dalyvių gausa, pritariančių instrumentų įvairove, kūrinių sakralumu. Mūsų programoje šiltai klausytojų sutikta ir plojimais įvertinta buvo Olego Ditkovskio daina „Mirtis padovanojo“ bei Lino Adomaičio „Vandenynai“.
Vakare sugrįžę į Neringos gimnaziją, neskubėjome traukti miegmaišių – mūsų laukė jūra! Pasidžiaugę pajūriu, tūžmingo vėjo gūsių daužomomis bangomis bei kopomis, taip ir neišdrįsę išsimaudyti sugrįžome į naktinės dislokacijos vietą (dailės kabinetą). Ten, draugiškai susėdę ratu, Adomui akomponuojant gitara, linksmai traukėme žinomas ir nežinomas dainas tol, kol mūsų balso stygos pareiškė tylų protestą ir atsisakė funkcionuoti.
Sekmadienio rytą sakralinės muzikos festivalis „Laudate Dominum“ tęsėsi toliau. Gerai išsimiegoję, pasidžiaugę gražiu rytu bei Nidos kopomis, buvome pasiruošę bendrai dalyvaujančių kolektyvų repeticijai, o ir festivalio–konkurso kulminacijai – Šv. Mišioms, kurias Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje, pasižyminčioje įspūdingu gotikiniu stiliumi, aukojo Nidos klebonas Rimvydas Adomavičius, giedojo jungtinis šventės dalyvių choras. Festivalio uždarymas buvo kupinas vilties susitikti kitąmet. Laikas, kurį praleidome kartu paliko neišdildomų įspūdžių. Būtent tokios šventės išgyventos kartu geba ypač suartinti kolektyvą, padeda pajusti per karantinus apsilpusį bendrumo ryšį.
Per pertraukėlę dar nuskubėjome į Raganų kalną, grožėjomės pasakų veikėjų skulptūrų ekspozicija, unikalia Juodkrantės gamta. Kadangi pagaliau įsišvietė saulė, grįžti namo atrodė truputį kvaila, tačiau privaloma. Piktnaudžiaudami vairuotojo geraširdiškumu, dar užsukome į šalia Klaipėdos esantį ,,Mini zoo“, kur niekada nenusibosta ne tik pasigrožėti, bet ir patiems pamaitinti įvairius pažįstamus ir nelabai pažįstamus gyvūnus.
Už šį prasmingą ir įsimintiną savaitgalį, jo metu patirtus įspūdžius bei įgytus įgūdžius, už galimybę sudalyvauti respublikiniuose renginiuose, daug pamatyti, išgirsti, pažinti, pasirodyti, išmokti, tobulėti, giedoti ir turiningai praleisti laiką, norėtume padėkoti Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos direktoriui Rimantui Bikulčiui, bei draugiškam ir supratingam gimnazijos vairuotojui Leonui.
Muzikos mokytojas Gražvydas Gasparavičius, nuotraukos autoriaus
