Švęskime laisvę

Nors mokomės nuotoliniu būdu, gimnazijos mokiniai nepamiršo jau daug metų ,,Ąžuolo” gimnazijos bendruomenės palaikomos pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“. Kiekvienais metais sausio 13-osios rytą mūsų gimnazijos languose sužibdavo žvakutės, primenančios 1991 metų sausį, išreiškiančios padėką Laisvės gynėjams, kai vienybės ir laisvės siekio vedini Lietuvos piliečiai pasiekė istorinę pergalę.

Išsaugojome tą bendrystę ir šiais metais. Žvakutės vėl degė, tiesa, lauke, prie gimnazijos. O mes su mokiniais ir jų šeimomis 8 valandą dešimčiai minučių namų languose uždegėme savo žvakes – šviesos, vilties ir tikėjimo Laisve simbolį.

Turbūt ne viena pamoka tądien prasidėjo pokalbiu apie šios dienos reikšmę, kokie esame laimingi, kad turėjome ir turime narsių žmonių. Keista buvo klausyti mokinių liudijimų, kuriuos jiems pateikė ne tik jų tėvai (daugumos buvo dar per maži), o seneliai. Įdomu buvo visose pamokose Sausio 13-osios įvykius sieti su šiandienine Baltarusijos situacija, padiskutuoti, kokie esame laimingi, kad turėjome lyderių, nepabūgusių atsakomybės. Mokiniai netgi ekspromtu sukūrė eilėraščių , gramatikos pamokose nagrinėjo įvairių rūšių sakinius, padiktuotus atsiminimais besidalijančių artimųjų. Tokia proga pamokose tiko ir Kudirkos eilėraščių analizė, ir ištraukos iš Evangelijos pagal Matą apie priešo meilę, ir Europos Komisijos Pirmininkės Ursulos von der Leyen sveikinimas lietuviams, minintiems Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmetį. Savo kalbą ji pabaigė mums svarbia žinute -,,Švęskime laisvę”. Laisvė nėra duotybė, ją reikia išsikovoti, o vėliau branginti.

Daiva Matijošienė, 2a klasės auklėtoja, nuotraukos auklėtinių ir Rimanto Bikulčiaus

Darijus Narkevičius

Už laisvę

Mes stovim ir laukiam,

Nežinom, kas bus.

Ar laisvę atgausim ?

Ar dar kas nors žus ?

Mes stovim būriais…

Padarėme tvorą,

Tik dyzelis tankų

Gadina mums orą.

Mums liūdna ir pikta,

Mums šalta, baisu !

Mes stovim pliki-

Jie graso ginklu.

Mes nieko nedarėm,

Mes norim tik laisvės.

Mes nesam pavojus,

Užteks jau nelaisvės.

Jie juda, nestabdo,

Važiuoja į mus…

Po tanku krenti…

Meni tu namus.

Ir girdisi klyksmas,

Dejonės, verksmai.

To nieks nepamirš,

Nenurims dar kapai.

Ir mirusių vėlės

Vaidensis po tankais,

O mes jas atminsim

Minoriniais taktais.

Be ginklo pabėgom

Iš purvo valdžios,

Mes stovim už laisvę

Ir einam link jos.

Danielius Bobkovas

Laisvės gynėjų diena

Tikriausiai niekas ir nebūtų pagalvojęs,

Kad ateis rytojus juodas,

Daužysis kelias, daužysis širdys

Ir po tankais žmonės kris.

O Lietuva tokia maža…

Kam jinai  jiems reikalinga?

Parodyti savo jėgą, palaužius jos istoriją?

Deja, čia lieka tik skaudi teorija.

Suvažiavo tankai su kariais…

Nejaugi  mūsų Lietuvą nuteis?

Po kojom ruošias garbę trypt…

Tik nežinia, ar jiems pavyks?

Užsispyrė žmonės, savo rankom susikibę

Pasiruošė atiduot gyvybę dėl tėvynės,

Kas darės tuo metu krūtinėj?..

Baimė, bet ir drąsa ginti tėvynę.

Nelygios buvo mūsų jėgos,

Bet nebijojom mes prieš tankus atsistoti,

Daug priešo kulkų buvo panaudota…

Dainas dainuodami pradėjome kovoti.

Daug pralieta kraujo, daug mirusių žmonių,

Tačiau nepasidavę ėjom iki galo,

Šeima neteko artimų, brolio ar sesers.

Kiek skausmo dar reikės ištvert?

Nesvarbu, mes viską galime kartu.

Susikibę už rankų – Aš ir Tu!